Uncaged and Unchained: Freedom in Beast’s Eyes

It was up to me all along. To stand up and be free.

When the sun sets
I’ll come home
Open the door into the dark
Step into silence

You’ll be sat in the light
Just how you sit in the evenings
Every day
Among voices, among sounds

Once upon a time, our home was under one roof
And the warmth held me in its embrace
Even though sometimes tears were flowing in the moonlight
It was my place

Don’t tell me you love me
When you can’t hear me
Don’t ask for betrayal
When you can’t see me

Close your eyes, listen to the beating heart
Body trapped in the grasp of fear
Chest heavy from thousands of unspoken words
Thoughts spinning in the head, never stopping

Pain did not spare anyone
But we imprisoned ourselves in cages
Wrapped in chains
And placed locks

I remember the fresh scent of a summer morning
And the scent of a starry night
Looking up at the sky, I said I was home
And nobody could’ve known what would happen in the future

Don’t tell me you love me
When you don’t respect me
Don’t ask me to change
When you can’t accept me

Standing in front of the mirror, I finally see myself
Love blooms in my eyes that I have never known
Incredible beauty and perfection before me
What seemed unattainable is finally within reach

I’ll take everything I can
Let the light caress my skin
Breathe life in, like a breath of air
Before diving into the depths of a lake

The chains are already on the ground
And the locks lie nearby
The cage doors are open
Freedom in the beast’s eyes

Originally written in Lithuanian:

Laisvė žvėries akyse

Kai saulė nusileis
Aš grįšiu namo
Atidarysiu duris į tamsą
Įžengsiu į tylą

Tu sėdėsi šviesoje
Taip kaip sėdi vakarais
Kiekvieną dieną
Tarp balsų, tarp garsų

Kadaise mūsų namai buvo po vienu stogu
Ir mane glėbyje laikė šiluma
Nors kartais tyliai ašaros liejosi mėnesienoj
Tai buvo mano vieta

Nesakyk, kad myli
Kai manęs negirdi
Neprašyk išdavystės
Kai manęs matyti negali

Užsimerk, paklausyk kaip širdis plaka
Baimės gniaužtuose įkalintam kūne
Krūtinę spaudžia tūkstančiai neišsakytų žodžių
Galvoje sukasi mintys, niekada nesustoja

Skausmas nei vieno nepagailėjo
Bet save narvuose įkalinome patys
Apjuosėme grandinėmis
Ir užkabinome spynas

Atsimenu gaivų vasaros ryto orą
Ir žvaigždėtos nakties aromatą
Žiūrėdamas į dangų sakiau, kad esu namuose
Ir niekas negalėjo žinoti kas bus ateityje

Nesakyk, kad myli
Kai manęs negerbi
Neprašyk pasikeisti
Kai manęs priimti negali

Atsistojęs prieš veidrodį pagaliau matau save
Akyse žydi meilė, kurios nepažinojau niekada
Neįtikėtinas grožis ir tobulybė prieš mane
Tai kas atrodė nepasiekiama, pagaliau pasiekiama ranka

Aš pasiimsiu viską ką galiu
Leisiu šviesai glamonėti mano odą
Įkvėpsiu gyvenimą tarsi oro gurkšnį
Prieš neriant į ežero gelmes

Grandinės jau ant žemės
Ir spynos guli šalia
Narvo durys atviros
Laisvė žvėries akyse